BALTSKÉ JAZYKY V PROMĚNÁCH METOD

MASARYKOVA UNIVERZITA STŘEDISKO PRO INTERDISCIPLINÁRNÍ VÝZKUM STARÝCH JAZYKŮ A STARŠÍCH FÁZÍ JAZYKŮ MODERNÍCH BALTSKÉ JAZYKY V PROMĚNÁCH METOD Sborník příspěvků z mezinárodní baltistické konference Brno 2008

Baltské jazyky v proměnách metod. Sborník příspěvků z mezinárodní baltistické konference, která se konala na Filozofické fakultě Masarykovy univerzity 7. 9. listopadu 2007 Editor: Mgr. Vaidas Šeferis, Dr. phil. Recenzenti: doc. RNDr. Tomáš Hoskovec, CSc. prof. RNDr. Václav Blažek, CSc. TENTO SBORNÍK VZNIKL V RÁMCI DLOUHODOBÉHO VÝZKUMNÉHO ZÁMĚRU, REALIZOVANÉHO STŘEDISKEM PRO INTERDISCIPLINÁRNÍ VÝZKUM STARÝCH JAZYKŮ A STARŠÍCH FÁZÍ JAZYKŮ MODERNÍCH (MSM 0021622435) PŘI FILOZOFICKÉ FAKULTĚ MASARYKOVY UNIVERZITY Masarykova univerzita, 2008 ISBN 978-80-210-4623-8

OBSAH Tomáš Hoskovec, Úvodní slovo... 5 Tomáš Hoskovec, Įvadinis žodis... 9 Sigitas Narbutas, Senosios Lietuvos raštijos tyrimai epochų sąvartos metais... 13 Bonifacas Stundžia, Keliakalbių senųjų žodynų tyrimo metodologijos klausimu: Elbingo žodynėlio sudurtiniai daiktavardžiai... 31 Radoslav Večerka, Zur Methodologie der Syntaxforschung im Altkirchenslavischen... 47 Vaidas Šeferis, Recepce díla Kristijonase Donelaitise v českých zemích... 63 Pavel Štoll, Ochranovské proměny lotyšské kultury... 79 Asta Vaškelienė, Lietuvos XVIII a. lotyniškosios proginės literatūros genologiniai ypatumai: tradicija ir modernumas... 87 Jūratė Pajėdienė, Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) tekstas kaip individo ir kultūros sąveikos atspindys... 99 Aurelija Mykolaitytė, Barokiškieji K. Sirvydo Punktų sakymų ornamentai... 109 Loreta Vaičiulytė-Semėnienė, Predikatinio daiktavardžio morfosintaksinis žymėjimas XVI a. pab. XVII a. pr. lietuvių kalboje (remiantis K. Sirvydu ir J. Bretkūnu)... 119 Liucija Citavičiūtė, Filologinė mintis Mažojoje Lietuvoje: nuo pirmųjų filologinių knygų iki lituanistikos studijų centro Karaliaučiaus universitete... 135 Tomáš Hoskovec, Formální morfologie litevštiny ve funkčním popisu jazyka... 155

Baltské jazyky v proměnách metod Úvodní slovo TOMÁŠ HOSKOVEC Masarykova univerzita, Brno (Masaryk university, Brno) Dámy a pánové, vážení kolegové, přátelé, dovolte mi, abych vás ne snad ještě jako nestor, ale přece jen už jako doyen baltistiky pěstované na Masarykově universitě všechny srdečně přivítal v Brně a hned zahájil práce. Kolokvium, čili rozpravy, k nimž jsme se zde sešli, mají v názvu «metodologické proměny baltské filologie» v předmětném úseku «od předpokládaného prajazyka po XVIII. století». Našimi klíčovými pojmy budou FILOLOGIE a BALTISTIKA. Rozeberme si je. Filologie dnes stojí opuštěna a samo její jméno zní zastarale. První, kdo ji opustil, byla lingvistika, která se v XIX. století chtěla prosadit coby samostatná věda a moc jí vadilo, když ji okolí pokládalo za pouhou pomocnou disciplínu filologickou. Po celé následující století XX. pak lze sledovat, jak se od filologie snaží emancipovat věda literární, pracně přitom hledajíc, jakou samostatnou podobu si vůbec zvolit. A pro akademickou praxi století XXI. je nápadné, že tradiční filologické obory se houfně přejmenovávají na «areálová studia», literární věda se převléká za «kulturologii» (jejím vrcholným číslem je travestie v institut pro ověřování these o pohlavní podmíněnosti lidské kultúry, což je jediný obsahuplný překlad pojmu «gender studies»), a kdo ještě vykládá texty z jejich jazykové danosti, ten o sobě raději říká, že pěstuje hermeneutiku. Lidské dějiny jsou naštěstí mnohem pestřejší a složitější, než co dokáže podat jakkoliv podrobný historický obraz, a tak zároveň s náčrtem, který jsme právě předvedli, můžeme doložit, že po celou tu dobu filologie nejen přežívala, ale dokonce implicite působila v jistých myšlenkových kontextech, které ji explicite třeba ani nezmiňovaly. Jedním z takových kontextů byl a zůstává strukturalismus pražského ohniska. Od strukturalismu jiných ohnisek (ženevského, kodaňského) se liší tím, že znakově uchopený jazyk zkoumá v polaritě abstraktního systému a konkrétních textů. Jazykozpyt se soustředí na pól abstraktního systému s jasným vědomím, že jde o intelektuální konstrukt a reálné jsou právě jen konkrétní texty (pod něž zahrnujeme též promluvy). Literární věda se soustředí na pól konkrétních textů s jasným vědomím, že klíč k jejich porozumění leží v systému jazyka, z něhož jsou vytvořeny. Má-li se ovšem z obrazu přirozené filologické spolupráce sebevědomého jazykozpytu a sebevědomé literární vědy stát nosný program do budoucna, je třeba říct, kde vzít to sebevědomí. Jazykozpyt nebude sebevědomý, dokud se sám odhodlaně nechopí jazykového významu: nesmí jej delegovat logice ani ontologii, a už vůbec nesmí podlehnout svodům «pragmatické resignace», jež tvrdí, že místo zkoumání, co jazykový 5

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních výraz znamená, stačí vyložit, kdy jeho užitím sklidím úspěch. Jazykového významu se dobíráme diferenčním srovnáváním obecně všech znaků, které systém umožňuje, a kritériem pro existenci jednoho každého významového rozdílu je možnost uplatnit jej v konkrétních textech, a to i v textech vymyšlených, možných, ano jen naznačených základními atributy textové konkrétnosti, totiž situačním ukotvením a žánrovým zařazením. Literární věda pak nebude sebevědomá, dokud se sama nechopí smyslu konkrétních textů: ten nelze delegovat žádné kulturologii, žádné sociologii, ani jej nelze opustit ve prospěch zkoumání, za jakých okolností je text uznán za estetický, případně literární. Naopak, kultúrně-sociální rozměr, který hledání smyslu textu zcela přirozeně má, je nutné vnořit dovnitř vlastního jazykového zkoumání textu, protože jazyk je instituce kultúrně-sociální. Není těžké uznat, že existují kultúrně-sociální normy pro utváření a interpretaci textů: jde o postupy závazné, které se očekávají, ba vyžadují (podstata normy), jsou nadindividuální a sdílené (rozměr sociální), museli jsme se jim naučit a musíme se v nich cvičit (rozměr kultúrní). Revoluční obrat, který od integrované filologie požaduju, zní: Uznejme ony normy za vlastní pojmový aparát filologie. I kdybychom je zatím nedovedli popsat jinak než v rozptýlených glosách, musíme se jich ujmout právě my, filologové, už jen proto, aby se jich nezmocnil někdo jiný, nehodný, kdo z věci udělá blábol. Je-li abstraktní systém jazyka materiálem pro stavbu textu, pak právě normy jsou klíčem pro výklad stavby. Že výkladů stavby je obecně víc a časem se mění, dělá filologii o to zajímavější. A obrana proti výkladům schválnostním a svévolným spočívá samozřejmě v tom, že filolog zná staveb textů mnoho a výkladové postupy na nich může porovnávat. Přejděme k baltistice. Je jen otázka času, kdy se i proti ní obrátí hlas, který zatím zpochybňuje třeba romanistiku či slavistiku: Historická příbuznost jazyků románských stejně jako slovanských je sice skutečnost, hlásá, leč skutečnost uzavřená a nezajímavá, zato románská ani slovanská literatúra, pokračuje týž hlas, žádnou skutečnost nepředstavuje a jako předmět studia vůbec nemá opodstatnění. Jak se bránit? Musíme uznat, že jazyková polarita, v níž se filologie pohybuje, sestává z mnoha abstraktních systémů a z mnoha souborů konkrétních textů najednou. Už jen «národní» jazyk, tak jak se jeho chápání ustálilo v XIX. století, nepředstavuje jediný systém, nýbrž soubor mnoha samostatných systémů, jež se v nějaké míře překrývají. A z období starších známe příklady funkčního souvýskytu a překrývání i jazyků nepříbuzných, třeba litevštiny a ruténštiny pro mluvení a psaní ve středověkém velkoknížectví. Na pólu konkrétních textů domysleme ještě jinou skutečnost. Již jsme řekli, že kritériem pro platnost normy je možnost předvést ji na různých textech. Soubor textů, které ke srovnání zvolíme, představuje definiční obor, jenž výsledek srovnání přirozeně ovlivňuje. To platí o každém srovnání. Filologie zkoumá konkrétní text ve srovnání s jinými texty a podle toho, jaké texty zvolí za «jiné», bude vypadat i popis zkoumaného textu. Definiční obory srovnávacích textů neexistují samy od sebe, filolog je vytváří. Baltská filologie, stejně jako kteráko- 6

Baltské jazyky v proměnách metod liv jiná, se obhájí, pokud předvede, že soubory textů, s nimiž pracuje, jsou «rozumné», totiž dávající nějaký zajímavý výsledek (obecně se držme zásady, že jakýkoliv soubor je «legitímní», tedy že jej nelze předem odmítnout). Je lépe držet se souborů menších, uvnitř kterých se dá prokázat i nějaký společný «literární život». Největším souborem nechť je zatím pouze OHNISKO, vymezené jako genetický zdroj textů, u nichž lze předpokládat, ne-li přímo doložit, že se navzájem znaly (při zohlednění časových vztahů), menším ať je ŠKOLA, vymezitelná vědomě společným cílem, či vědomě společnými postupy, pomocným pojmem může být FORUM coby místo společného literárního života textů. Teprve až se v tomto naučíme bezpečně chodit, uvažujme o zavedení souborů širších, vždy hledíce k tomu, zda mezi jejich položkami existuje nějaké myšlenkové souznění nebo přinejmenším vzájemná znalost, lépe pak potřeba vzájemně se znát. Jinak obraťme výchozí námitku proti namítačům: Nemá-li oprávnění «slovanská literatúra» tak vůbec, má oprávnění «ruská literatúra» tak vůbec? Naše baltistické filologické kolokvium se omezuje na úsek od nejstarších dob do XVIII. století. Je v tom záměr. Zkušenost praví, že na filologickém přístupu, jak jsem jej právě nastínil, se snadno shodnu s klasickým filologem, orientalistou, či medievalistou, tedy s badatelem, který má zkušenost odporu jazyka: texty, s nimiž pracuje jsou kultúrně značně vzdálené a jejich jazyk není bezprostředně pochopitelný; každý význam se musí ověřovat, každá interpretace může vyvolat pochybnosti. To badatelé zkoumající současnou literatúru «běžných» jazyků mnohem snáze podlehnou ilusi, že text po stránce jazykové bezprostředně chápou, jazykovost textu je tudíž nezajímavá a věci «zajímavé» hledají mimo jazyk. Soubory textů, kterými baltistika pro staré období disponuje, jsou malé a uzavřené; neočekáváme, že se nějaký náhle objeví. O to víc se můžeme soustředit na kritéria, podle nichž texty shromažďujeme do souborů. Na čem stojí jednota litevského folklóru? A co dovoluje spojit litevský folklór s lotyšským? Nestojí lotyšský folklór blíže estonskému? Čím obhájíme spojení litevských textů z velkoknížectví a z Prus? Neměl spíš pravdu katolický biskup Baranauskas, že luteránský farář Donelaitis do litevského písemnictví nepatří? Na čem stojí staré písemnictví lotyšské, uvážíme-li kultúrně-politickou a případně ještě náboženskou hranici livonsko-latgalskou ze strany jedné a livonskokuronskou ze strany druhé? A co livonská estonština jako literární konkurent estonštiny z Estlandu? A proč ze spousty textů jazyka německého nebo ruténského baltistika dosud zkoumala jen vytržené pasáže, v horším případě dokonce pouze vytržená slova? Tvářím se revolučně, ale neřekl jsem vlastně nic nového. Nedejme se však mýlit. Politická revoluce nespočívá v tom, že svrhnu moc, nýbrž že si všimnu, že moc už dávno leží na ulici, a sehnu se pro ni. Revoluce vědecká nezačíná novým poznatkem, nýbrž tím, že poznatek, třeba i dávný, pozvednu na nový předmět studia. Usiluji-li o «filologickou revoluci», pak chci, abychom vzali vážně to, co už víme, a odhodlali se právě s tím a právě tak pracovat. Zmínil-li jsem na počátku ohnisko pražského strukturalismu (a naznačil i důvod, proč 7

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních říkám «ohnisko», nikoliv «škola»), chci dodat, ze brněnská universita do onoho ohniska od počátku patřila, ba představovala kdysi i jeho dosti radikální křídlo. Mám-li já teď nějaký vliv na brněnskou baltistiku (a vedle toho též na obecnou jazykovědu), snažím se oba obory filologicky radikalizovat. Řekl jsem, ze zahajuju jako doyen, nikoliv jako nestor. Rád bych na závěr připomněl postavu, pod jejíž symbolickou ochranu chci naše setkání vložit. Přesně před sto lety, 3. října 1907, se v tomto městě narodil Pavel Trost, geniální a universální filolog, který byl baltista stejně jako balkanista a zároveň romanista, slavista i germanista. Byl hvězdou druhé generace Pražského lingvistického kroužku. Psal o jazycích i textech, opíraje se o fenomenální znalosti obého, a psal s vědomím nedostatečnosti a neúplnosti každého svého srovnání. Za celý život nenapsal jedinou knihu, leč posmrtný soupis jeho díla čítá na pět set studií. Málokterá svým rozsahem přesáhne tři stránky, každá se vyznačuje mimořádnou obsahovou hutností. Studoval před válkou na Litvě a do konce života zůstal přítelem Litvy. Měl pověst člověka odtrženého od reality a vznášejícího se v abstrakcích. Uvažme však, že v této osobnostní dispozici, ba možná právě díky ní dokázal přežít nacistický koncentrák. A v řadě rozhodujících okamžiků osvědčil praktičnost spojenou se statečností. V 50. letech vystoupil: ano, Sovětský svaz je náš vzor, poznejme sovětské literatúry a inicioval vydávání baltských klasiků v českých překladech. Za chruščevovského tání patřil ke skupině českých filologů, kteří se v Moskvě na slavistickém kongrese přihlásili ke strukturalistickému odkazu Pražského lingvistického kroužku a po návratu do Československa toto téma znovu otevíral s poukazem, že ideologicky na věci nemůže být nic závadného, když přece byla schválena a vyšla v Moskvě. A když po mírné oblevě let 60. přišel nový mráz z Kremlu, ujal se jako odborný garant soukromého kroužku strukturalistické filologie, v němž se generačně mladší lidé vypovězení z fakult a akademických ústavů snažili pracovat nezávisle na oficiální moci a vzdělávat se jí navzdory. Dámy a pánové, vážení kolegové, přátelé. Dosti řečí, dejme se do práce. Brno 8. listopadu 2007 8

Baltské jazyky v proměnách metod Įvadinis žodis TOMÁŠ HOSKOVEC Masarykova univerzita, Brno (Masaryk university, Brno) Ponios ir ponai, gerbiami kolegos, bičiuliai! Leiskite man, gal dar ne Nestorui, bet vis dėlto jau vyriausiam amžiumi tarp Masaryko universiteto baltistų, visus širdingai pasveikinti atvykus į Brno ir tuoj pat imtis darbo. Kolokviumas arba tema, kurią susirinkom aptarti, vadinasi Baltų kalbos ir jų tyrimo metodų kaita (nuo menamosios prokalbės iki XVIII a.). Esminės sąvokos būtų FILOLOGIJA ir BALTISTIKA. Panagrinėkim jas. Filologija šiandien grimzdi apleistyje, ir jau patsai jos vardas, rodos, apsamanojęs. Pirmoji ją apleido lingvistika, XIX amžiuje panorusi tapti savarankišku mokslu, kuriai labai kliuvo, kad visi aplinkui laikė ją tik pagalbine filologine disciplina. Visą XX amžių galima buvo stebėti, kaip nuo filologijos stengiasi atsiskirti literatūros mokslas, įnirtingai rinkdamasis nepriklausomą pavidalą. Akademinę XXI amžiaus praktiką žymi tai, kad tradicinės filologinės specialybės būriais persivadina regioninėm studijom, literatūros mokslas persirengia kultūrologija (kurios viršūnė būtų parodijinis institutas, tikrinantis tezę apie lytinį žmonijos kultūros pagrindą, nes tik taip galima būtų prasmingai išversti sąvoką gender studies ), o jeigu kas nors dar aiškina tekstus pagal jų kalbą, tas jau mieliau vadinasi hermeneutiku. Laimei, žmonijos istorija yra daug margesnė ir įvairesnė, nei pajėgtų perteikti patsai tiksliausias istorinis paveikslas, tad kartu su ką tik pateiktu vaizdiniu galėtume teigti, jog visą tą laiką filologija ne tik kad gyvavo, bet netgi implicite veikė ir tokiuose mintijimo kontekstuose, kurie, tarkim, explicite jos nė nepaminėdavo. Vienu tokių kontekstų buvo ir išlieka Prahos struktūralizmo židinys. Nuo kitų židinių (Ženevos, Kopenhagos) jisai skiriasi tuo, kad kalbą kaipo ženklą tiria tarp abstrakčios sistemos ir konkretaus teksto polių. Kalbotyra susitelkia į abstrakčios sistemos polių, aiškiai suvokdama, kad tai tik intelektualinis konstruktas, o realūs yra vien konkretūs tekstai (jiems priskirtume ir tai, kas ištarta žodžiu). Literatūros mokslas kreipiasi į konkrečių tekstų polių, aiškiai suvokdamas, kad raktas jiems suprasti yra kalbos, kuria tie tekstai parašyti, sistema. Žinoma, jeigu iš natūralaus filologinio aiškiai save suvokiančios kalbotyros ir tokio pat literatūros mokslo bendradarbiavimo turėtų būti kildinama vaisinga programa ateičiai, derėtų nurodyti, iš kur pasisemti tos aiškios nuovokos. Kalbotyra neturės aiškios vokos, kol pati nesiims ryžtingai tirti kalbos reikšmės: ji neturi perleisti šito logikai nei ontologijai ir jokiu būdu neturi nusileisti pragmatiško rezignavimo gundymams, tvirtinantiems, jog užuot tyrus, ką reiškia kalbinė raiška, pakanka išsiaiškinti, kur ta raiška bus rezultatyvi. Kalbos reikšmę 9

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních išsiaiškinam diferenciškai lygindami visus sistemos įgalintus ženklus, o kiekvienos reikšmės skirties kriterijus yra galimybė įkūnyti ją konkrečiuose tekstuose, taip pat ir išgalvotuose, tariamuose tekstuose, vos pažymėtuose tekstiniu konkretumu, situaciniu apibrėžtumu ar žanro nuorodom. O literatūros mokslas tol neįgis vokos, kol pats nesiims konkrečių tekstų prasmės nevalia deleguoti to jokiai kultūrologijai, jokiai sociologijai, nevalia užleisti vietos tyrimams, aiškinantiems, kokiomis aplinkybėmis tekstas pripažįstamas turįs estetinės arba literatūrinės vertės. Priešingai, kultūrinį-socialinį matmenį, natūraliai savaimingą teksto prasmės ieškojimui, būtina įterpti į kalbinę teksto analizę, nes kalba pati yra kultūrinė-socialinė institucija. Nesunku pripažinti, kad esama kultūriniųsocialinių tekstų kūrimo ir interpretavimo normų: kalbu apie privalomus metodus, kurių tikimasi ir netgi reikalaujama (normos esmė), kurie viršasmeniai ir bendri visiems (socialinis matmuo), kuriuos turėjom išmokti, kuriuos kartais tenka ir pakartoti (kultūrinis matmuo). Revoliucinis posūkis, kurio noriu iš integruotos filologijos, toks: pripažinkim šias normas pačios filologijos sąvokų aparatu. Ir nors kolei kas neįstengėm aprašyt jų kitaip nei pabiromis glosomis, privalom imtis jų būtent mes, filologai, imtis jau vien tam, kad nesiimtų kiti, neverti, paversiantys viską tauškalais. Jeigu abstrakti kalbos sistema yra teksto statybos medžiaga, tai kaip tik normos yra tinkamos tekstui aiškinti. Tai, kad šiuo metu aiškinimų yra daug ir kad jie kartais keičiasi, tiktai daro filologiją patrauklesne. Savaime suprantama, nuo savavališkų ir neatsakingų aiškinimų geriausiai apsaugo tai, kad filologas žino daug tokių statinių-tekstų ir gali palyginti jų aiškinimo metodus. Pereikime prie baltistikos. Suskaitytos dienos, kai ir prieš ją pakils balsai, šiuo metu abejojantys, tarkime, romanistika arba slavistika: istorinė romanų, kaip ir slavų, kalbų giminystė, nors ir yra tikrovė, skelbia balsai, tačiau tikrovė baigtinė ir neįdomi, o jau romanų arba slavų literatūros, tęsia balsai, visiškai ir nėra tikrovė, ir kaipo tokios neturi jokio mokslinio pagrindo. Kaip apsigint? Turime pripažinti, jog kalbos poliariškumas, kuriame sukasi filologija, susideda iš daugybės abstrakčių sistemų, tuo pačiu ir iš daugybės konkrečių tekstų kompleksų. Juk jau ir tautinės kalbos samprata, kuri susiklostė XIX amžiuje, yra ne vieninga sistema, o daugelio savarankiškų, iš dalies persiklojančių sistemų kompleksas. Iš senesnių laikų turime ir negiminingų kalbų funkcinio koegzistavimo bei persidengimo pavyzdžių, kaip kad lietuvių ir rusėnų (gudų) kalbos viduramžiais Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje. Konkrečių tekstų lauke apmąstykime dar vieną tikrovę. Jau sakėme, kad normos galiojimo kriterijus yra galimybė pritaikyti ją įvairiems tekstams. Tekstų rinkinys, kurį paimame palyginimui, sudaro apibrėžčių sferą, kuri natūraliai veikia palyginimo rezultatus. Tai tinka kiekvienam lyginimui. Filologija konkretų tekstą tiria lygindama jį su kitais tekstais, ir tiriamojo teksto aprašymas keisis priklausomai nuo to, kuriuos tekstus laikysime kitais. Lyginamų tekstų apibrėžčių sfera neegzistuoja pati savaime, filologas sukuria ją. Baltų filologija, kaip ir kiekviena kita, apsigins, jei įrodys, kad tekstų rinkiniai, su kuriais dirba, 10

Baltské jazyky v proměnách metod yra protingi, tai yra pateikia įdomų rezultatą (paprastai laikomės nuostatos, kad kiekvienas rinkinys yra teisėtas, tad ir negali būti iš anksto atmestas). Geriau būtų laikytis mažesnių rinkinių, kurių viduje gali aptikti ir kokį bendrą literatūrinį gyvenimą. Kolei kas didžiausiu rinkiniu tebūna ŽIDINYS, apibrėžtas kaip genetinis šaltinis tekstų, apie kuriuos galima tarti, jeigu ne tiesiog įrodyti, kad jie pažinojo viens kitą (atsižvelgiant į sąsajas laike), o mažesniu MOKYKLA, apibrėžiama įsisąmonintu bendru tikslu arba bendrais metodais. Pagalbine sąvoka galėtų būti FORUMAS kaip bendro literatūrinio tekstų gyvenimo vieta. Tik apsipratę su šiais, galėtume pasvarstyt apie perėjimą prie didesnių rinkinių, visada atsižvelgdami į tai, kad tarp jų eilučių esama minčių sąskambio arba pažinties, o dar geriau poreikio susipažinti. Kitu atveju nukreipkime priekaištą prieš priekaištautojus: jeigu sąvoka slavų literatūra nepateisinama, tai ar pateisinama sąvoka rusų literatūra? Mūsų filologinis baltistų kolokviumas apsiriboja laikotarpiu nuo seniausių laikų ligi XVIII amžiaus. Apsiribota sąmoningai. Patirtis rodo, kad mano ką tik nupasakotas filologinis santykis padeda man sutarti su klasikiniu filologu, orientalistu ar medievalistu, tai yra su tyrėju, pajutusiu kalbos pasipriešinimą: tekstai, su kuriais jisai dirba, gali būti skirtingų kultūrų, ir jų kalba nebus betarpiškai suprantama kiekvieną reikšmę reikės tikrinti, kiekviena interpretacija gali pasirodyti abejotina. Šiuolaikinių literatūrų, parašytų dabartine kalba, tyrinėtojai daug lengviau pasiduoda iliuzijai, kad visiškai supranta tekstą kalbos lygmeny, tas lygmuo jų nedomina, ir įdomių dalykų jie ieško anapus kalbos. Seniausių laikų baltistikos tekstų rinkiniai nedideli ir uždari, nesitikime, kad netikėtai atsiras koksai naujas. Tuo geriau galime susitelkti ties kriterijais, pagal kuriuos tekstus jungiam į rinkinius. Kuo remiasi lietuvių tautosakos vienovė? Kas leidžia lietuvių tautosaką sieti su latvių? Ar latvių folkloras nėra artimesnis estams? Kuo apginsime lietuviškų Didžiosios kunigaikštijos tekstų jungimą su Prūsijoje rašytais? Ar nebuvo teisus katalikų vyskupas Baranauskas, teigdamas, kad liuteronų pastorius Donelaitis nepriklauso lietuvių raštijai? Kuo remiasi senoji latvių raštija, jei atsižvelgsime į kultūrinę-politinę, o kartais ir religinę Livonijos-Latgalos sieną iš vienos pusės ir Livonijos-Kuršo iš kitos? Kaip Livonijos estų kalba literatūroje konkuruoja su Estlando estų kalba? Kodėl iš daugybės vokiečių arba rusėnų tekstų baltistika ligi šiol tyrinėjo tiktai ištraukas, o blogiausiu atveju tik atskirus iš konteksto išplėštus žodžius? Kalbu kaip revoliucionierius, nors iš esmės nepasakiau nieko naujo. Tačiau neapsirikime. Politinė revoliucija įvyksta ne tada, kai nuverčiame valdžią, o tada, kai pastebime, jog valdžia jau seniai mėtosi gatvėje, ir pasilenkiam jos paimti. Mokslinė revoliucija prasideda ne nauju teiginiu, o kad ir seno teiginio pateikimu naujam tyrinėjimui. Jeigu siekiu įvykdyti filologinę revoliuciją, tai noriu, kad rimtai pažvelgtume į tai, ką žinome, ir pasiryžtume būtent su tuo ir būtent taip dirbti. Pradžioje paminėjau Prahos struktūralizmo židinį (nurodžiau ir priežastį, kodėl sakau židinys, o ne mokykla ), noriu pridurti, kad Brno universitetas nuo pačios pradžios priklausė tam židiniui, netgi kadais buvo gan 11

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních radikalus jo sparnas. Jei dabar turiu įtakos Brno baltistikai (o taipgi bendrajai kalbotyrai), tai stengiuos filologiškai radikalizuoti abi specialybes. Pradžioj sakiau, kad pradedu kaip vyriausias, bet anaiptol ne kaip Nestoras. Pabaigoje norėčiau priminti asmenybę, kurios simbolinei globai norėčiau perduoti mūsų susirinkimą. Lygiai prieš šimtą metų, 1907 m. spalio 3 dieną, šiame mieste gimė genialus ir universalus filologas Pavelas Trostas, kuris baltistu buvo lygiai kaip balkanistu, tuo pačiu būdamas romanistas, slavistas ir germanistas. Jisai buvo Prahos lingvistinio ratelio antrosios kartos žvaigždė. Remdamasis savo fenomenaliomis žiniomis rašė apie kalbas ir tekstus, rašė suvokdamas kiekvieno savojo palyginimo nepakankamumą. Per visą gyvenimą neparašė nė vienos knygos, bet pomirtiniame palikime yra apie penki šimtai studijų. Reta jų didesnė nei trys puslapiai teksto, tačiau kiekvienos turinys nepaprastai tankus. Prieš karą jisai studijavo Lietuvoje ir ligi gyvenimo pabaigos liko Lietuvos bičiuliu. Buvo laikomas nuo realybės nutolusiu ir abstrakcijose paskendusiu žmogumi. Neužmirškim tačiau, jog ir toks būdamas, o gal būtent dėl to įstengė išgyventi nacių koncentracijos stovykloje. Ir lemtingais akimirksniais parodydavo su narsa koja kojon žengiantį praktiškumą. Šeštajame dešimtmetyje pareiškė: taip, Sovietų Sąjunga mums pavyzdys, pažinkime sovietines literatūras, ir inicijavo baltų klasikų vertimą į čekų kalbą bei jų leidimą. Chruščiovinio atlydžio metais buvo tarp tų čekų filologų, kurie per slavistikos kongresą Maskvoje pasiskelbė Prahos lingvistinio ratelio struktūralizmo paveldėtojais, ir sugrįžęs į Čekoslovakiją vėl atgaivino šią temą, nurodydamas, jog joje nesama nieko nuodėmingo, kadangi jai jau pritarta Maskvoje. Ir kai po santykinio septintojo dešimtmečio atšilimo iš Kremliaus vėl papūtė šiaurūs vėjai, sutiko vadovauti garantuodamas akademinį lygį asmeniniam struktūrinės filologijos rateliui, kuriame jau kitos kartos jaunuoliai, pašalinti iš universiteto ir mokslinių institutų, stengėsi dirbti nepriklausomai nuo oficialiosios valdžios ir studijuoti priešindamiesi jai. Tad ponios ir ponai, gerbiami kolegos, bičiuliai. Pakaks kalbų, eikim prie darbo. Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas Brno, 2007 lapkričio 8 d. 12

Baltské jazyky v proměnách metod Senosios Lietuvos raštijos tyrimai epochų sąvartos metais SIGITAS NARBUTAS Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius (Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Vilnius) Nesame tokie naivūs, kad manytume, jog tiek filologija ar lituanistika, tiek ir įvairiakalbė senosios Lietuvos raštija pati savaime yra reikšminga mūsų sekuliarizuotai, daugiausia vartotojiškas vertybes pripažįstančiai, o kartu pakankamai mobìliai ir imliai visuomenei. Į klausimą, ko iš filologijos dalykų išsilavinusiam visuomenės nariui reiktų, gautume lengvai suprantamą atsakymą: užsienio kalbų mokėjimo, išprususiam žmogui reikalingo literatūrų išmanymo, bendravimo žodžiu ir komunikavimo raštu įgūdžių, galbūt dar vieno kito dalyko. Kad ir kaip vertintume tokį atsakymą, vieno dalyko jam negalėtume prikišti o būtent, aiškumo. Mūsų galva, pastarojo vis dar labai trūksta Lietuvoje vykstančiuose akademinės bendruomenės svarstymuose šia tema. Kad ir kaip gaila, iki šiol sutarta tik dėl kelių svarbių dalykų: kultūros, dvasinių vertybių svarbos bei pirmumo 1 ir strateginių lituanistinės bei kitokios humanitarinės veiklos krypčių 2. Tuo tarpu dėl kasdienės, nuolatinės prasmingos lituanistinės veiklos, o su ja ir dėl raštijos paveldo tyrimų, jų raidos tebereiškiama daug ir 1 Pacituosime vieną iš paskutinių svarbių publikacijų šiuo klausimu: Demokratinės pilietinės visuomenės kūrimas, jos tvari socialinė, ekonominė ir kultūrinė raida, tautinės ir kultūrinės tapatybės palaikymas, globalinių ir geopolitinių šiuolaikinio pasaulio procesų analizė, socialinės atskirties įveika, mokymosi visą gyvenimą sistemos funkcionavimo užtikrinimas tai tik keletas gyvybiškai svarbių mūsų visuomenei sričių, kuriomis rūpinasi humanitariniai ir socialiniai mokslai. Galima pasakyti ir griežčiau: būtent socialinė ir dvasinė žmonių gerovė yra visuomenės plėtros tikslas, o technologijų, gamybos plėtra tik viena iš priemonių siekiant šio tikslo., cit. iš: GIEDRIUS VILIŪNAS, Pratarmė, in: Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos, sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: LII leidykla, 2004, p. 7. Reikšmingu dalyku laikome tą aplinkybę, kad sudarytojas šią svarbią savarankišką Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų studiją pradeda būtent tokia mintimi. 2 Toje pačioje studijoje išspausdinta Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategija reikšmingas kolektyvinės humanitarų, vadinasi, ir lituanistų, veiklos rezultatas (turime galvoje ne tik šį dokumentą rengusią darbo grupę, bet ir jį galbūt svarsčiusią bei aprobavusią akademinę bendruomenę). Dokumente suformuluotos trys pagrindinės plačiai suprantamos akademinės veiklos kryptys: Lietuvos visuomenės pilietinės savivokos, kultūrinės tapatybės tęstinumo ir lygiavertės raiškos ES ir pasaulyje užtikrinimas; Lietuvos socialinės-ekonominės plėtros skatinimas globalizacijos, žinių visuomenės ir žinių ekonomikos sąlygomis; mokslo sistemos vidinių ir išorinių sociokultūrinių ryšių stiprinimas, mokslo socialinės plėtros efektyvumo didinimas (ibid., p. 283). Toliau išvardinti pirmajam strategijos įgyvendinimo etapui (iki 2010) keliami plėtros tikslai bei uždaviniai liečia daugiausia mokslo ir kitokios akademinės bei pedagoginės veiklos administravimo dalykus. Deja, tos veiklos turinys toliau aptartas itin rupiai pačiais bendriausiais bruožais. 13

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních įvairių nuomonių 3. Dabar čia garsėliau skamba jau ne pripažintų lituanistikos autoritetų, gyvenimu, veikla ir oria laikysena seniai paliudijusių ištikimybę pasirinktam studijų ir kūrybos keliui, o mokslą ir mokymą administruojančių, kiekybiniais masteliais lituanistikos, taigi ir senosios raštijos tyrimų, rezultatus vertinančių specialistų balsai. Jie verčia sunerimti, kadangi, kaip galima spręsti iš oficialaus dokumento studijos Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos akademinės lituanistinės veiklos centrais laikomi tik tiek kolektyvai, kurie dirba Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžiuose mokslo institutuose bei aukštosiose mokyklose. Be to, ir pačią lituanistiką minėto dokumento rengėjai traktavo siaurai, jos turinį apibrėžę išimtinai lietuvių kalba ir literatūra. Tad iš studijos rengėjų, aptarusių lituanistikos mokslų geografiją, akiračio iškrito daug įvairių gyvosios lituanistikos židinių. Prie lietuvių kalbos ir literatūros katedrų, veikiančių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose, taip pat Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų būtina pridėti ir tuos istorikus, kurie tekstologinius ir kitokius lituanistinius tyrimus vykdo Lietuvos istorijos institute, taip pat keliuose Vilniaus bei Kauno universitetuose, ir tuos specialistus, kurie dirba užsienio lituanistikos centruose (Lituanistikos institute JAV, taip pat Brno, Prahos, Varšuvos ir kai kuriuose kituose universitetuose). Senosios raštijos tyrimų geografija bus nepilna, jei iš akių išleisime lituanistus, senosios raštijos žinovus, Lietuvos nacionalinėje, Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Kauno apskrities viešojoje ir kai kuriose kitose bibliotekose atliekančius didžiulės svarbos bibliografinius darbus. Jei lituanistikoje ieškotume reikšmingesnių iniciatyvų ir deramo jų įgyvendinimo, prie aukščiau minėtų centrų turėtume pridėti kai kurias leidyklas ir redakcijas, pastaraisiais metais paskelbusias svarių senosios raštijos tyrimų ir publikacijų (Aidai, Baltos lankos, Mintis, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Aidai-Naujasis židinys ir kt.). Sąrašą užbaigtume svarbiaisiais muziejais: juose dirbantys specialistai ne tik atlieka reikšmingus kultūros paveldo tyrimus, bet ir moderniomis komunikacijos priemonėmis skleidžia informaciją apie savo ir gausių kolegų iš visų aukščiau minė- 3 Jų įvairovė atsispindi keliuose reikšminguose leidiniuose, parengtuose pagal autoritetingų lituanistinės bendruomenės narių pranešimus, perskaitytus keliose Pasaulio lituanistų bendrijos konferencijose: Lituanistika XXI amžiaus išvakarėse: Tyrinėjimų prioritetai, metodai, naujovės, atsakingasis redaktorius Albertas Zalatorius, (Pasaulio lituanistų bendrijos darbai, t. 2), Vilnius: Baltos lankos, 1997; Lituanistika pasaulyje šiandien: Darbai ir problemos, atsakingasis redaktorius Bonifacas Stundžia, (Pasaulio lituanistų bendrijos darbai, t. 3), Vilnius: Baltos lankos, 1998; I: Tautinio tapatumo ir tautinės kultūros problemos. II: Lietuviai ir lituanistika už Lietuvos ribų XX a., atsakingasis redaktorius Juozas Girdzijauskas, (Pasaulio lituanistų bendrijos darbai, t. 5-6), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje: I: Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste; II: Senoji/naujoji lietuvių kultūra: šiuolaikinės koncepcijos, atsakingasis redaktorius Juozas Girdzijauskas, (Pasaulio lituanistų bendrijos darbai, t. 7-8), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Tenka tik apgailestauti, kad, minėtai Bendrijai nustojus gyvuoti, pasibaigė ir intensyvesnės svarstybos šiomis temomis. 14

Baltské jazyky v proměnách metod tų lituanistikos židinių darbus. Taigi senosios raštijos sklaidos geografija būtų nepilna be Lietuvos nacionalinio, Lietuvos dailės, Lietuvių literatūros, Šiaulių Aušros, Telšių Alkos ir kai kurių kitų muziejų. Šitaip vertinant padėtį, savaime kyla keli klausimai: kodėl raštijos paveldo tyrimai ir sklaida pasižymi šitokia didele reikšme ir kokiomis kryptimis jie gali ir turi plėtotis? Kokios būtų senosios literatūros tyrimų perspektyvos tokiame kontekste? Nemanydami, kad šia tema pasiūlysime visiems tinkančius atsakymus, džiaugsimės, jei mūsų mintys pasirodys įdomios raštijos paveldo tyrėjų, taip pat kitų lituanistų bendruomenei. Taigi kodėl ir kuo šių dienų Lietuvos visuomenei svarbi lituanistika? Mūsų galva, pirma, jos rankose tebėra visas instrumentarijus, reikalingas individų ir bendruomenių komunikavimui. Antra, ji išlaikė ir turbūt visąlaik išlaikys visas priemones, reikalingas individo ir bendruomenės kūrybinei raiškai. Trečia, ji tebeturi ir tikriausiai tebeturės visas priemones, reikalingas tokios kūrybingos bendruomenės tapatybei, jos individualumui puoselėti. Šia trečiąja priežastimi grįstume senosios Lietuvos raštijos tyrimų ir sklaidos vertę. Kas tą vertę sudaro? Pirmiausia, tai jos atvirumas, arba internacionalumas. Antra, religingumas suprantant šį žodį pačia plačiąja reikšme. Trečia, istoriškumas kaip visuotinai pripažįstama civilizacinė ypatybė. Na, ir ketvirta, galimybė tiriant senąją raštiją pačiam sau ir aplinkai pareikšti apie priklausymą kultūringųjų bendrijai. Epochų sąvartos metais agresyviai besireiškiančios šiuolaikinės barbarybės sąlygomis tam reikia pilietinės drąsos ir nuolat išbandomo ryžto veikti prasmingos, pateisinimą ir satisfakciją dėl gyvenimo teikiančios veiklos baruose. Prasmingos veiklos barų, arba perspektyvių tyrimams senosios raštijos plotų, yra keletas. Senosios raštijos tyrimų erdvę sudaro kelios dalys, glaudžiai susijusios įvairiais saitais. Vienos iš jų kontūrus apibrėžia biobibliografinės informacijos kaupimas, apdorojimas ir sklaida. Suprantama, šioje srityje daug kas priklauso nuo teorinių gairių, kuriomis bibliografai ir knygos istorikai nubiržija savo darbų barus. Tokios gairės vis dar tebėra reikalingos, nes jos leidžia sunkiai aprėpiamą rūpimos informacijos srautą padalinti į mažesnes vagas. Tad vienokią vagą pamatome, paisydami kalbos, kitokią teikdami pirmenybę politiniams dariniams ar pilietinės bendrijoms, dar kitokią religijoms ir religinėms bendruomenėms, dar kitokią geografinėms dimensijoms, dar kitokią informacijos laikmenų pavidalams (rankraščiai, knygos, žemėlapiai, periodinė spauda ir kt.). Ir nors čia jau daug kas padaryta, bet dar daugiau lieka atlikti. Kuo toliau, tuo geriau matyti, kaip labai lituanistikos tyrimams trūksta informacijos, pavyzdžiui, apie rankraštinį Lietuvos paveldą, pirmiausia Viduramžių Lietuvos rankraštines knygas, saugomas ne tik Lietuvoje, bet taip pat ir užsienyje. Būtina surinkti žinias apie XVIII amžiaus Lietuvos lotyniškus leidinius (žinios apie XV XVII amžių lotyniškas knygas jau surinktos ir paskelbtos). Derėtų pasirūpinti bibliografinėmis rodyklėmis, skirtomis reikšmingiausiems senosios Lietuvos autoriams ir svarbiausiems raštijos paminklams: Šventojo Rašto vertimams į lietuvių 15

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních kalbą, Lietuvos metraščiams, Metrikai ir Statutams, Mažvydui, Bretkūnui ir Daukšai, Strijkovskiui, Kojalavičiui ir Daukantui, Radvilų dvaro poetams, Sarbievijui, Donelaičiui, Stanevičiui ir t.t., ir t.t. Tyrėjams irgi labai praverstų didžiųjų Lietuvos bibliotekų Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos, Nacionalinės Martyno Mažvydo ir kitų paskirų kolekcijų katalogai. Kaip tokie darbai padeda lituanistui, senosios raštijos tyrėjui, matyti iš kelių neseniai baigtų rengti bibliografinių rodyklių. Pavyzdžiui, ką tik pasirodęs Kauno bibliotekose saugomų XV XVI amžiaus knygų katalogas 4 keliais svarbiais parametrais (knygų repertuaro, skaitytojų sudėties bei jų interesų, institucinių bibliotekų, privačių kolekcijų ir kt.) apibūdino tiek patį Kauną, tiek kai kuriuos Žemaitijos kultūros centrus: Varnius, Kretingą ir Plungę. Reikšminga tai, kad čia užfiksuotas kol kas Lietuvoje vienintelis žinomas Motiejaus Strijkovskio autografas 5. Knyga su jo įrašu į Kauno apskrities viešąją biblioteką pateko iš Kražių jėzuitų kolegijos, tuo pačiu patvirtindama kai kurių lietuvių bei lenkų mokslininkų spėjimus, jog pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos autorius paskutinį gyvenimo tarpsnį praleido Žemaitijoje 6. Kito katalogo turinys suteikia svarbios informacijos apie kai kuriuos unikalius spaudinius, saugomus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje 7. Nuo seno žinota apie čia išlikusį vienintelį Lietuvoje Jono Radvano ( po 1592) herojinio epo Radivilias (Vilnius, 1592) egzempliorių 8. O šis katalogas literatūros istorikui suteikė žinių apie dar kelis šio poeto kūrinius, išspausdintus čia saugomoje Gžegožo iš Žarnovco (apie 1528 apie 1601) knygoje Obrona postille ewanyelickiey (Vilnius, 1591) herbinį eilėraštį ir poemėlę, skirtą šios knygos autoriui 9. Senosios raštijos tyrėjams svarbu žinoti, kad šioje bibliotekoje galima surasti pagrindinius Petro Skargos (1536 1612), Aleksandro Gvagninio (1538 1614), Simono Starovolskio (1588 1656), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595 1640), brolių Alberto (1609 1677) bei Kazimiero (1617 1674) Kojalavičių ir dar daugybės kitų žinomų XVI XVII amžiaus autorių veikalus. 4 XV XVI amžių knygos Kauno bibliotekose: Katalogas, sudarė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. 5 Ibid., p. 118-119; daugiau apie tai žr.: SIGITAS LŪŽYS, Renesanso knyga Kaune, in: ibid., p. XI. 6 KONSTANTINAS JABLONSKIS, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, Vilnius: Mintis, 1973, p. 70; ZBYSŁAW WOJTKOWIAK, Maciej Stryjkowski dziejopis Wielkiego Księstwa Litewskiego: Kalendarium życia i działalności, (Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, Seria Historia, Nr. 159), Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1990, p. 89-98. 7 XVI XVII a. lituanika Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje: Katalogas, sudarė Daiva Narbutienė, Violeta Radvilienė, Dalia Rauckytė-Bikauskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 8 Apie tai plačiau žr.: SIGITAS NARBUTAS, Jono Radvano Radviliada anuo metu ir dabar, in: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2003 2004, Vilnius: UAB Utenos Indra, 2006, p. 70-81. 9 XVI XVII a. lituanika Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, p. 87. 16

Baltské jazyky v proměnách metod Bibliografinės rodyklės ne tiktai informuoja apie esamus autorius bei turimus veikalus. Jos neretai pasiūlo tokios informacijos, kuri leidžia literatūros istoriją ir visuomenės turimą senosios raštijos paveikslą papildyti naujomis pavardėmis ir kūriniais. Bibliografijos ir knygotyros centro darbuotoja Marija Ivanovič įpusėjo dar vienos reikšmingos rodyklės rengimo darbus (viena, skirta XVII amžiaus Lietuvos lenkiškoms knygoms, išėjo dar 1998). Joje bus pateiktos žinios apie XVIII amžiaus Lietuvos lenkiškas knygas 10. Straipsnyje apie jas bibliografė nurodo tris produktyviausius Kunigaikštijos autorius. Du iš jų literatūros istorikams puikiai žinomos asmenybės. Tai ugningais pamokslais Tado Kosciuškos sukilimo metais garsėjęs Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744 1803), būsimoje bibliografijoje pristatysimas ne mažiau kaip 36 leidiniais, ir istorikas, periodinės spaudos pradininkas Lietuvoje Pranciškus Paprockis (1723 1805), pristatysimas 16 leidinių. Antrojo produktyviausio XVIII amžiaus Lietuvos rašytojo, kūrusio lenkų kalba, laurai priklauso į lietuvių literatūros istorikų akiratį dar nepatekusiam asmeniui. Tai poetas, publicistas ir dramaturgas Vincentas Ignacas Marevičius (1755 1822), būsimoje bibliografijoje pristatysimas ne mažiau kaip 22 knygomis. O kiek dar tokių autorių, į kuriuos iki šiol specialistai neatkreipė dėmesio, atsiras, kai bus užbaigta ir ši, ir kitos būtinesnės rodyklės! Senosios raštijos tyrėjo rankose biobibliografiniai duomenys virsta konceptualiu pagrindu dvejopo turinio veiklai. Vienos iš jų kontūrai apibrėžiami šaltinių tyrimu, numatant juos panaudoti mokslo reikalams ir parengti spaudai, laikantis modernios tekstologijos reikalavimų. Tai antra iš aukščiau minėtų dalių, kitas labai svarbus lituanistikos ir senosios raštijos tyrimų baras. Jo reikšmė didžiulė, nes būtent šios veiklos rezultatais kuriamas kultūrinis visuomenės pasaulėvaizdis, stiprinama, gilinama ir kitaip puoselėjama jos savimonė, o kartu grindžiama humanitarinių mokslų sklaida bei inicijuojama turimo pasaulėvaizdžio kaita. Lietuvių raštijos istoriją šiandien sunkiai įsivaizduotume be Mažvydo ir Donelaičio, Stanevičiaus ir Daukanto. O dar visai neseniai prieš šimtą metų ir šie kūrėjai Lietuvos visuomenei buvo nežinomi. Tiesa, tada apie juos šis bei tas rašyta specialiojoje mokslinėje spaudoje, andai ėjusioje ne lietuvių, o vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Kitų tautų patyrimas negausiems spaudos draudimo metų lietuvių inteligentams rodė, kad praeities didžiųjų kūryba visuomet sudaro ir sudarys svarbiąją tautos tapatybę grindžiančių, jos gyvybę palaikančių objektų dalį. Su tokiomis aspiracijomis, įžvalgomis ir viltimis pirmąsias senųjų autorių raštų publikacijas rengė lietuvių tekstologijos pionieriai. Pradėta nuo pačių svarbiausių. 1897 metais atskira knyga pasirodė Kristijono Donelaičio Rasztai, pagal Augusto Schleicherio leidimą (1865) parengti ir išleisti dviejų kunigų poeto bei publicisto Aleksandro Burbos (1854 1898) ir publicisto bei visuomenės veikėjo Antano Miluko (1871 1943) iniciatyva bei lėšomis. Šiai knygai įkandin 10 MARIJA IVANOVIČ, XVIII amžius Lietuvos lenkiškų knygų bibliografės akimis, in: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 23, p. 107-122. 17

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních tuoj nusekė gydytojo, vertėjo ir žodynininko Jurgio Šlapelio (1876 1941) parengti Kristijono Duonelaičio raštai (spausdinti pradėti 1909, o baigti 1914), o po jų Mykolo Biržiškos (1882 1962) mokykloms skirta publikacija Duonelaičio gyvenimas ir raštai (d. 1-2; 1918-1927). 1926 metais pasirodė vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos tekstologų darbų fotografuotinis Daukšos Postilės leidimas, parūpintas to paties Biržiškos, o 1934-1938 metais vienas iš fundamentaliausių leidinių dviejų dalių, trijų knygų 1588 metų Lietuvos statutas, parengtas istoriko Ivano Lappo (1869 1944). Po Antrojo Pasaulinio karo lituanistinių šaltinių tyrimo ir publikavimo darbams buvo suteikti kryptingesnės, planingesnės veiklos kontūrai. Lietuvių kalbos ir literatūros institutui parodžius iniciatyvą, 1966 metais Vaga pradėjo leisti vertės iki šiol nepraradusią keliasdešimties knygų Lituanistinę biblioteką (paskutinė knyga Vydūno Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių išėjo 2001). Manytume, kad būtent šios Bibliotekos leidiniai į kultūrinį nūdienės visuomenės pasaulėvaizdį įrašė daugiausia reikšmingų senųjų raštų pavadinimų ir praeities autorių pavardžių: Lietuvos metraštį (Bichoveco kroniką) 11 ir Dusburgiečio kroniką 12, Mikalojų Husovianą 13 ir Venclovą Mikalonį (Mykolą 14 15 16 17 Lietuvį), Martyną Mažvydą ir Pilypą Ruigį, Simoną Stanevičių ir Simoną Daukantą 18, Motiejų Valančių 19 ir Antaną Baranauską 20, Vincą Pietarį 21, Joną 11 Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, (Lituanistinė biblioteka, kn. 10), Vilnius: Vaga, 1971. 12 PETRAS DUSBURGIETIS, Prūsijos žemės kronika, parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra, vertė Leonas Valkūnas, (Lituanistinė biblioteka, kn. 23), Vilnius: Vaga, 1985. 13 MIKALOJUS HUSOVIANAS, Giesmė apie stumbrą, iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas, (Lituanistinė biblioteka, kn. 19), Vilnius: Vaga, 1977. 14 MYKOLAS LIETUVIS, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius: Dešimt įvairaus turinio fragmentų, vertė Ig. Jonynas, (Lituanistinė biblioteka, kn. 1), Vilnius: Vaga, 1966. 15 MARTYNAS MAŽVYDAS, Pirmoji lietuviška knyga, įvadiniai straipsniai Kosto Korsako ir Marcelino Ročkos, tekstą ir komentarus paruošė M. Ročka (Lituanistinė biblioteka, kn. 15), Vilnius: Vaga, 1974. 16 PILYPAS RUIGYS, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, parengė Vytautas Jurgutis ir Valerija Vilnonytė, vertė Vytautas Jurgutis ir Kazys Eigminas, redagavo ir įvadą parašė Vytautas Mažiulis, (Lituanistinė biblioteka, kn. 24), Vilnius: Vaga, 1986. 17 SIMONAS STANEVIČIUS, Raštai, paruošė Jurgis Lebedys, (Lituanistinė biblioteka, kn. 2), Vilnius: Vaga, 1967. 18 SIMONAS DAUKANTAS, Raštai, t. 1-2, tekstą paruošė B. Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė V. Merkys, (Lituanistinė biblioteka, kn. 16-17), Vilnius: Vaga, 1976; Vertimai ir sekimai, tekstus parengė B. Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė V. Merkys, (Lituanistinė biblioteka, kn. 22), Vilnius: Vaga, 1984. 19 MOTIEJUS VALANČIUS, Raštai, t. 1-2, tekstą paruošė B. Vanagienė, įvadas ir paaiškinimai V. Vanago, (Lituanistinė biblioteka, kn. 11-12), Vilnius: Vaga, 1972. 20 ANTANAS BARANAUSKAS, Raštai, t. 1-2, paruošė Regina Mikšytė, (Lituanistinė biblioteka, kn. 7-8), Vilnius: Vaga, 1970. 21 VINCAS PIETARIS, Rinktiniai raštai, paruošė V. Kuzmickas, (Lituanistinė biblioteka, kn. 13), Vilnius: Vaga, 1973. 18

Baltské jazyky v proměnách metod Basanavičių 22 ir daug kitų. Sukauptas patyrimas, teorinis tekstologų bagažas šiandien skatina ne tik iš naujo rengti tiek anksčiau publikacijų sulaukusius, tiek iki šiol dar nepublikuotus šių autorių veikalus, bet ir imtis daugybės kitų autorių ir šaltinių, pagarbiai mokantis iš praeities tekstologų darbų, tačiau nebekartojant jų padarytų klaidų 23. Pastarųjų metų leidimai rodo, kad šiuo keliu eina ne vienas kūrybinę brandą pasiekęs senosios raštijos tyrėjas. Labai svarbu, kad jų gretas ženkliai papildo, o darbus reikšmingai sustiprina tiek užsienio lituanistai (pavyzdžiui, Guido Michelini ir Pietro U. Dini), tiek užsienyje dirbantys lietuvių specialistai (pavyzdžiui, Jolanta Gelumbeckaitė ir Giedrius Subačius), senosios raštijos paminklų leidimui pasitelkiantys itin solidžią šiuolaikinę patirtį, grindžiamą gilesnėmis, turtingesnėmis Senojo ir Naujojo pasaulio tekstologijos tradicijomis. Tikėtina, kad po dvidešimties trisdešimties metų irgi galėsime konstatuoti ženklius visuomenės kultūrinio pasaulėvaizdžio pokyčius dėl pavieniui ar serijomis šiandien Lietuvoje leidžiamų senosios raštijos paminklų. Deramą vietą jame turėtų užimti Pirmasis Lietuvos Statutas 24 ir Lietuvos Metrika 25, Jonas Bretkū- 22 JONAS BASANAVIČIUS, Rinktiniai raštai, paruošė D. Krištopaitė, (Lituanistinė biblioteka, kn. 6), Vilnius: Vaga, 1970. 23 Visi ir teisingi, ir neteisingi ankstesnieji sprendimai sudaro vertingąją tekstologinės patirties dalį. Šia prasme vadinamosios klaidos galbūt esti netgi vertingesnės, nes parodo, kaip galima surasti geresnes, brandesnes, teisingesnes, ateičiai naudingesnes išeities pozicijas. Beje, be visų dalykų, praeities tekstologų publikacijos taip pat įdomiai liudija savą laikmetį. Pavyzdžiui, iš kupiūruoto Mikalonio veikalo Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (praleistas fragmentas apie žydus), tendencingai sudarytų ir nepilnai perteiktų Valančiaus, Baranausko, Basanavičiaus raštų galima spręsti apie daugelį sovietinio mentaliteto ypatybių. Tai dar viena įdomi, bet atskirų tyrimų reikalaujanti tema lietuvių tekstologijos paveldo klausimais. 24 Pirmasis Lietuvos Statutas=Первый Литовский Статут, t. 1, d. 1: Paleografinė ir tekstologinė nuorašų analizė=палеографический и текстологический анализ списков, [parengė] Stasys Lazutka, Edvardas Gudavičius, Vilnius: Mintis, 1983; t. 1., d. 2: Dzialinskio, Lauryno ir Ališavos nuorašų faksimilės=факсимиле Дзялыньского, Лаврентьевского и Ольшевского списков, [parengė] Stasys Lazutka, Edvardas Gudavičius, Vilnius: Mintis, 1985; t. 2, d. 1: Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis=тексты на старобеларусском, латинским и старопольском языках, įvado autoriai: S. Lazutka, I. Valikonytė, E. Gudavičius, tekstus parengė: senąja baltarusių kalba: S. Lazutka, I. Valikonytė, E. Gudavičius, A. Vasiliauskienė; lotynų kalba: E. Gudavičius, S. Lazutka; senąja lenkų kalba: S. Lazutka, T. Vlasova, K. Mušinska, A. Volinska; žodyną sudarė: M. Zakarjan, E. Gudavičius, I. Vasilevskirnė, A. Vasiliauskienė, T. Vlasova, D. Toločko, S. Lazutka, Vilnius: Mintis, 1991. 25 Lietuvos Metrika=Lithuanian Metrica=Литовская Метрика, kn. 5 (1427 1506): Užrašymų knyga 5, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; kn. 225 (6) (1528 1547): 6-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1995; kn. 8 (1499 1514): Užrašymų knyga 8, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995; kn. 564 (7) (1553 1567): Viešųjų reikalų knyga 7, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996; kn. 10 (1440 1523): Užrašymų knyga 10, Vilnius, 1997; kn. 224 (4) (1522 1530): 4-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1997; kn. 11 (1518 1523): Įrašų knyga 11, Vilnius, 1997; kn. 1 (1380 1584): Užrašymų knyga 1, Vilnius: Poligrafinių paslaugų įmonė, 1998; kn. 3 (1440 1498): Užrašymų knyga 3, Vilnius: Žara, 1998; kn. 25 (1387 1546): Užrašymų knyga 25, Vilnius, 1998; kn. 227 (8) (1533 1535): 8-oji Teismų bylų 19

Středisko pro interdisciplinární výzkum starých jazyků a starších fází jazyků moderních nas 26 ir Knyga nobažnystės krikščioniškos 27, Jonas Radvanas 28 ir Motiejus Kazimieras Sarbievijus 29, Žygimantas Liauksminas 30 ir Aronas Aleksandras Olizarovijus 31, Aniolas Daugirdas 32, Mykolas Pranciškus Karpavičius 33 ir dar daug kitų menkiau žinomų ar net išvis negirdėtų, tačiau savu metu garsėjusių autorių. Kaip ir prieš penkiasdešimt metų, taip ir šiandien raštijos paveldo publikavimas nėra planinga veikla, koordinuojama iš svarbesniųjų lituanistikos centrų. knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999; kn. 530 (8) (1566 1572): Viešųjų reikalų knyga 8, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999; kn. 51 (1566 1574): Užrašymų knyga 51, Vilnius: Žara, 2000; kn. 532 (10) (1569 1571): Viešųjų reikalų knyga 10, Vilnius: Žara, 2001; kn. nr. 12 (1522 1529): Užrašymų knyga 12, Vilnius: Žara, 2001; kn. 531 (1567 1569): Viešųjų reikalų knyga 9, Vilnius: Žara, 2001; kn. 230 (1542): 11-oji Teismų bylų knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001; kn. 9 (1511 1518): Užrašymų knyga 9, Vilnius: Žara, 2002; kn. nr. 15 (1528 1538): Užrašymų knyga 15, Vilnius: Žara, 2002; kn. 229 (10) (1540 1541): 10 Teismų bylų knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003; kn. nr. 52 (1569 1570): Užrašymų knyga 52, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004; kn. nr. 4 (1479 1491): Užrašymų knyga 4, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004; kn. 556 (1791 1792): Viešųjų reikalų knyga 35, Vilnius: Versus aureus, 2005; kn. 523 (1528): Viešųjų reikalų knyga 1, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006; kn. 567 (1567 1571): Surašymų knyga 10, Vilnius: Versus aureus, 2006; kn. 594 (1585 1600), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006. Ne stokodami pagarbos, o tik taupydami vietą nenurodome gausių parengėjų, tekstologų, vertėjų ir kitų specialistų, pradėjusių šio monumentalaus raštijos paminklo leidimą Lietuvoje ir jį iki šiol tebevykdančių. Jų darbas nusipelno atskiro išsamaus aptarimo. 26 JONAS BRETKŪNAS, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: Tekstai ir jų šaltiniai, leidinį parengė Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 2001; Guido Michelini, 1589 m. Giesmes Duchaunas=Die Giesmes Duchaunas von 1589: Lutherio Geistliche Lieder lietuvių kalba, Vilnius: Versus aureus, 2005; Jono Bretkūno postilė: Studija, faksimilė ir kompaktinė plokštelė, parengė Ona Aleknavičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. 27 Knyga nobažnystės krikščioniškos, parengė Dainora Pociūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. 28 JONAS RADVANAS, Radviliada, parengė, įvadą, komentarus, asmenų žodynėlį parašė ir vertė iš lotynų į lietuvių kalbą Sigitas Narbutas, (Bibliotheca Baltica. Lithuania), Vilnius: Vaga, 1997. 29 MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS, Lemties žaidimai=ludi fortunae: Poezijos rinktinė, parengė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė, vertė iš lotynų į lietuvių kalbą O. Daukšienė [ir kt.], (Bibliotheca Baltica. Lithuania), Vilnius: Baltos lankos, 1997. 30 ŽYGIMANTAS LIAUKSMINAS, Rinktiniai raštai=opera selecta, sudarytojas Bronius Genzelis, vertė Nijolė Klingaitė, Vilnius: Mintis, 2004. 31 ARONAS ALEKSANDRAS OLIZAROVIJUS, De politika hominum societate=apie politinę žmonių sąjungą, lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių kalbą vertė Jolita Sarcevičienė, (Fontes historiae Universitatis Vilnensis), Vilnius: Aidai, 2003. 32 ANIOLAS DAUGIRDAS, Raštai: Logika, pažinimo teorija, moralės filosofija. Rinktinė, iš lenkų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Romanas Plečkaitis, (Fontes historiae Universitatis Vilnensis), Vilnius: Margi raštai, 2006. 33 MYKOLAS PRANCIŠKUS KARPAVIČIUS, Rinktiniai pamokslai, originalų tekstus parengė, iš lenkų kalbos vertė, įvadinį straipsnį ir komentarus parašė Kristina Mačiulytė, (Ištakos), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. 20